RIGHETTO PROJEKTAVIMO METODOLOGIJA 

RIGHETTO projektavimo metodologija grindžiama nuosekliu tyrimo procesu, kuriame kiekvienas sprendimas vertinamas kaip vientisos sistemos dalis.  

Architektūra ir interjeras nėra traktuojami kaip objektų rinkinys. Jie suvokiami kaip tarpusavyje susijusių santykių struktūra, kurioje žmogus, šviesa, vieta, erdvė, medžiaga ir laikas formuoja ilgalaikę architektūrinę vertę.  

Projektų valdymo sistema 

RIGHETTO dalyvauja visuose projekto etapuose – nuo pirminės koncepcijos iki galutinio projekto įgyvendinimo.  

Kiekvienas projektas koordinuojamas kaip vientisa sistema, kurioje architektūriniai, interjero, techniniai ir gamybiniai sprendimai vystomi lygiagrečiai. Studija glaudžiai bendradarbiauja su gamintojais, menininkais, amatininkais, inžinieriais ir rangovais, užtikrindama tiesioginį ryšį tarp idėjos, medžiagos ir galutinio rezultato.  

Projektų valdymo sistema apima projektavimą, biudžeto planavimą, medžiagų parinkimą, tiekimo koordinavimą, gamybos priežiūrą ir įrengimo procesus. Dėl šios priežasties projektai vystomi nuosekliai – nuo pirmųjų eskizų iki visiškai įrengtos ir naudojimui paruoštos erdvės.  

Žmogus 

Projektas prasideda nuo gyvenimo įpročių ir erdvinio scenarijaus identifikavimo. Vertinami kasdieniai judėjimo maršrutai, gyvenimo būdas, socialiniai santykiai, privatumo poreikis ir žmogaus santykis su aplinka. Analizuojama, kaip žmogus gyvena, juda, dirba, ilsisi ir patiria erdvę. Kiekviena erdvė formuojama ne pagal universalius modelius, o pagal konkretaus žmogaus gyvenimo ritmą ir poreikius. 

Šviesa 

Analizuojamas proporcijų ir natūralios šviesos santykis. Vertinami tūriai, aukščiai, perspektyvos, orientacija pasaulio šalių atžvilgiu ir natūralios šviesos poveikis skirtingu paros bei metų laiku. Natūrali šviesa suvokiama kaip viena svarbiausių architektūrinių medžiagų, formuojančių atmosferą, erdvės identitetą ir žmogaus savijautą.  

Vieta 

Nustatomi konteksto sluoksniai. Vertinamas santykis su kraštovaizdžiu, urbanistine aplinka, esama architektūra, kultūriniu ir istoriniu kontekstu. Projektas suvokiamas kaip platesnės sistemos dalis, todėl architektūrinė kalba formuojama atsižvelgiant į vietos charakterį ir jos tapatybę. Kontekstas tampa vienu pagrindinių projektavimo parametrų.  

Erdvė 

Formuojama erdvinė hierarchija ir judėjimo struktūra. Nustatomi pagrindiniai judėjimo maršrutai, vizualinės ašys ir erdvių tarpusavio ryšiai. Vertinamas santykis tarp viešų, pusiau privačių ir privačių zonų, kuriama logiška ir natūrali erdvių seka. Tikslas – sukurti aiškią ir harmoningą erdvinę struktūrą.  

Medžiaga 

Vertinamos medžiagų savybės ir jų senėjimo procesas. Medžiagos pasirenkamos pagal jų autentiškumą, ilgaamžiškumą, taktilines savybes ir gebėjimą laikui bėgant įgyti papildomos vertės. Jos suvokiamos ne kaip apdaila, o kaip architektūros dalis, formuojanti erdvės charakterį ir jos santykį su laiku.  

Detalė 

Užtikrinamas medžiagiškumo ir detalių nuoseklumas. Vertinamos medžiagų sandūros, paviršių susikirtimai, šešėlių linijos, proporcijos ir konstrukcinių elementų integracija. Kiekviena detalė turi aiškų ryšį su bendra architektūrine idėja. Kokybė atsiskleidžia ne tik visumoje, bet ir detalėse.  

Redukcija 

Mažinamas vizualinis triukšmas. Atsisakoma elementų, neturinčių konstrukcinės, funkcinės ar erdvinės reikšmės. Vizualinis triukšmas šalinamas ne siekiant tuštumos, o siekiant išryškinti medžiagų taktiliką, šviesos poveikį ir erdvės proporcijas. Pirmenybė teikiama aiškumui, nuoseklumui ir harmonijai.  

Laikas 

Projektiniai sprendiniai vertinami pagal ilgalaikę vertę. Pirmenybė teikiama kokybiškoms medžiagoms, racionalioms konstrukcijoms ir erdvėms, kurios išlieka aktualios bėgant laikui. Vertinama ne momentinė išraiška, o gebėjimas kurti ilgalaikį ryšį tarp žmogaus, erdvės ir aplinkos. Architektūra suvokiama kaip procesas, kurio vertė atsiskleidžia per laiką.  

RIGHETTO kuria ne tik projektus. Studija kuria sistemą, kurioje idėja, žmogus, erdvė, medžiaga ir projekto valdymas vystomi kaip viena nenutrūkstama visuma. Būtent ši dermė formuoja ilgalaikę architektūrinę vertę.