Vieta, kuri
prisimena.

Jozefas Godlevskis.
Miestelio pradžia.

Jozefas Godlevskis (1773–1867) — bajoras, dvarininkas ir Garliavos įkūrėjas, susijęs su Aukštosios Fredos dvaru. 1800 m. iš Kauno miesto jis įsigyja 28 kaimus ir du palivarkus. Jo iniciatyvos padeda augti miesteliui, kuriame kuriasi skirtingų tikėjimų bendruomenės.

Garliavoje jis funduoja trejus maldos namus: katalikų Švč. Trejybės bažnyčią, evangelikų liuteronų bažnyčią ir žydų sinagogą. Godlevskių giminės herbas — Gozdawa, vaizduojantis dvigubą leliją.

Sugrįžtantis
bokštas.

Po Pirmojo pasaulinio karo sugriovimų bažnyčia tarpukariu atstatoma. 1937 m. inžinierius Antanas Gruodis parengia bokšto atstatymo projektą.

Lūžis bendruomenės
gyvenime.

1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pakeičia ir Lietuvos likimą. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupuoja Sovietų Sąjunga. Vėliau seka nacistinė okupacija ir karo sukrėtimai, išblaškantys žmones bei ardantys bendruomenių gyvenimą.

Sakralinė erdvė
tampa raugykla.

1945 m. karas baigiasi, tačiau Lietuvoje tęsiasi 1944 m. prasidėjusi antroji sovietinė okupacija. Ateistinės valdžios politika stumia religiją iš viešojo gyvenimo: maldos namai uždaromi ir pritaikomi ūkinei veiklai, prarandami jų ryšiai su bendruomenių atmintimi.

Garliavos bažnyčioje įkuriamas kailių ir odų apdirbimo cechas — raugykla. Jos veikloje naudotas sūrus vanduo sunkiasi į gruntą, o mūras prisigeria druskų. Drėgmė ir druskų kristalizacija ilgainiui ardo plytas bei tinką. Pastatas nyksta, tačiau sulaukia nepriklausomybės atkūrimo.

Sugrąžinta parapijai.
Vis dar laukianti.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinama evangelikų liuteronų parapijai. Tačiau bendruomenė neturi pakankamai lėšų pastatui atkurti. Jo būklė toliau blogėja — sugrąžinta nuosavybė dar nereiškia galimybės išgelbėti architektūrą.

Sugrįžimas.
Ir mintis atgaivinti.

2004 m. iš Italijos grįžusi Edita Righetto, važinėdama keliu per Garliavą Alytaus link, pastebi liūdną, tačiau nuostabią bažnyčią. Taip kyla mintis ją atgaivinti. Kartu su italų verslininku ji įsigyja pastatą. Parengiamas projektas, tačiau atkūrimui pritrūksta lėšų ir bažnyčia parduodama.

Atkūrimas
neįsibėgėja.

Naujiesiems savininkams nepavyksta įgyvendinti statybos ir atkūrimo darbų. 2008 m. bažnyčia vėl siūloma parduoti. Pastatas tebelaukia sprendimo, kuris leistų sustabdyti jo nykimą.

Sugrįžti.
Šįkart — pasirengus.

2018 m. Edita Righetto, jau diplomuota architektė, iš naujo įvertina pastato būklę, atkūrimo galimybes ir sukauptas žinias. Ji antrą kartą įsigyja bažnyčią — šįkart kaip vienintelė savininkė. Prasideda naujas atkūrimo etapas.

Pastatas atgyja.
Architektūros studija.

Bažnyčios atkūrimas baigtas. Istorinėje erdvėje duris atveria „Righetto“ architektūros studija — vieta darbui, kūrybai ir susitikimams. Šiame etape galerijos ekspozicijų veikla dar nevykdoma.

LIVING RITUALS.
Naujas gyvenimo sluoksnis.

2026 m. atidaroma pirmoji „Righetto“ dizaino galerijos ekspozicija „Living Rituals“. Atkurtoje bažnyčioje architektūra susitinka su dizainu ir šiuolaikinių namų ritualais. Prasideda naujas šios vietos gyvenimo etapas.